Knygoje publikuojama I. Giedraitienės archyvo dalis – tarsi sovietmečio Lietuvos kasdienybės metraštis. Tik jame labiau atsispindi ne oficialioji, o pozityvioji, gražioji, romantiškoji gyvenimo pusė. Čia maža politinio gyvenimo atspindžių: komunistinių paradų ar švenčių, partijos ar įvairiausių komitetų suvažiavimų bei kitų socialistinio realizmo proteguotų temų. I. Giedraitienės kūrybai nebūdinga ir santvarkos ar visuomenės kritika, žmonių ar jų ydų pašiepimas. Jos archyve – amžinųjų vertybių atspindžiai ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių dokumentai: vestuvės, laidotuvės, vaikai, šventės, atostogų tėkmė, susitikimai su įdomiais ar brangiais žmonėmis. Viskas, kas bent šiek tiek pakilę virš gniuždančios sovietinės realybės. Pati gyvenime būdama geraširdė, pozityvi, atvira, nelinkusi skųstis, I. Giedraitienė ir objektyvą dažniausiai nukreipia į tai, kas gražu ir gera, o jei ir paliečia liūdnesnę temą, vis tiek priverčia fotoaparatą nefiksuoti perteklinių neigiamų emocijų ar išraiškų.
Rinkinyje „Moteris su fotokamera“ publikuojamos 1955–1999 m. fotografijos, tačiau knygos struktūra remiasi ne chronologija, o teminiais pjūviais. Pradedant pirmąją ir bene ryškiausia serija „Tautų spartakiada“ (1956 m.) ir baigiant sukrečiančiais, bet nuostabiais mirštančios autorės mamos portretais.
Seriją „Tautų spartakiada“ galima laikyti pirmaisiais žingsniais fotografės karjeroje, kuri 1975 m. pasiekė kulminacinį tašką – už fotografiją „Vestuvės“ (1974 m.) gautas prestižinis „World Press Photo“ apdovanojimas „Aukso akis“. Nors, kaip 2016 m. fotomenininkų seminare Nidoje pasakojo Aleksandras Macijauskas, labiausiai kolegos jai „pavydėjo“ mamos portreto („Rūpestis II“. Iš serijos „Motina“. Panevėžys, 1998).
Knygos dailininkas Jurgis Griškevičius nesivadovavo klasikiniu fotoalbumo kanonu, tad šio leidinio negalima pavadinti tradiciniu, ypač Lietuvos meno leidinių kontekste. Knygos dizainas – tarsi uniforma I. Giedraitienės fotografijoms, siekiantis pabrėžti dokumentalumą, tam tikrą buitiškumą, sukuriantis fotokontaktų peržiūros įspūdį. Prie to prisideda ir šriftų, ir popieriaus pasirinkimas. Pastarasis nėra įprastas meno katalogui, priešingai – linkęs sugerti dažą, nugesinti kontrastingumą, tačiau šiltas ir malonus liesti.
Noras pristatyti sovietmečio kontekstą jo nepatyrusiai jaunajai kartai tapo priežastimi ieškoti tinkamos istorinės perspektyvos. Ir pačios I. Giedraitienės, jos kūrybos, pasiekimų negalima vertinti neatsižvelgiant į laikotarpį ir jo diktuojamas taisykles, ypač moterims. Šios nelengvos užduoties sutiko imtis jaunas istorikas dr. Tomas Vaiseta (straipsnis „Labirintas su mirusia pabaisa: klaidžiojimas po sovietmečio kasdienybę“) ir jam puikiai pavyko. Menotyrininkas dr. Virginijus Kinčinaitis savo dėmesį skyrė pirmajai autorės serijai „Tautų spartakiada“ ir analizės raktu pasirinko lytiškumą, kūniškumą. Literatė Rūta Mėlynė tekste „Sustabdytų sovietmečio akimirkų istorijos“ pasinėrė į I. Giedraitienės kūrybą, straipsnyje svarsto apie fotografijų, fotografo reikšmę sovietmečiu ir dabar.
Knygos sudarytojos Eglės Deltuvaitės teigimu, „šia knygą norisi traktuoti kaip alternatyvų požiūrį į I. Giedraitienės kūrybą. Sąmoningai siekta pristatyti mažiau eksponuotas ir publikuotas fotografijas, o kai kurioms jų – tai debiuto platforma, kuri, tikiuosi, leis iš naujo įvertinti ir permąstyti autorės poziciją Lietuvos fotografijos istorijoje, o gal net įkvėps išleisti dar vieną fotografijų knygą“.
Kultūros meniu informacija.
