Giedrius Liagas. LIAGALIZACIJA

Bandau įsivaizduoti, kas buvo tas stimulas, nuolat skatinęs Giedrių Liagą fotografuoti. Fotografu tradicine prasme pavadinti jo kažkaip nepavyksta. Jis ne iš tų, kurie leidžiasi į miestą (juo labiau – po kaimus), ieškodami įspūdingų vaizdų ar personažų ar griūna ant žemės, siekdami išgauti kuo įmantresnį rakursą. Jam kur kas įdomiau stebėti ant pilko nykaus mūro krintančią šoninę šviesą ar fiksuoti neišraiškingą sieną grotuotais langais: kaip ji atrodė 14 val. 10 min., kaip po minutės, o po to – dar po vienos… Jis gali fotografuoti niekuo neišsiskiriantį žolės stiebą. Net kelis kartus. Kone nepakitusį, identiškai. O paskui nespalvotos juostelės negatyvą kiek paspalvint raudonu nagų laku, kuris pozityviniame atspaude taps stiebo žaluma. Atrodo, kad G. Liago tikslas – ne įamžinti supantį pasaulį, o tyrinėti jį, žaisti su juo. <…>
Ištrauka iš sudarytojos Ievos Meilutės-Svinkūnienės žodžio leidinyje.