Su Adaukto Marcinkevičiaus vardu siejamas svarbus Lietuvos fotografijos etapas – išsilaisvinimas iš totalitarinės ideologijos suformuotų stereotipų ir posūkis į modernesnę raišką. Tačiau šis vertinimas paremtas tik keliais fotografo darbais ir skurdžiais faktais iš jo veiklos, todėl Marcinkevičiaus vaidmuo lietuvių kultūros sovietmečiu raidoje buvo iš dalies mitologizuojamas, nes pagrįsti pripažinimą, suprasti kūrybos mastą, išplėtoti asmenybės portretą įmanoma tik disponuojant kūrėjo archyvu. Žinomas ne vienas dingusio ar sunaikinto paveldo pavyzdys, – kai galimybė pažinti prarandama, svarbus istorijos epizodas lieka miglotas. Vis dėlto Marcinkevičiui buvo lemta sugrįžti ir išsklaidyti abejones.
Marcinkevičiaus pirmosios knygos leidybą inspiravo jo artimieji, ypač archyvu besirūpinantis sūnus, nusprendę pagaliau atverti fotografo kūrybinį palikimą visuomenei ir jį įprasminti. Albumo koncepciją ir jos vizualizavimą lėmė darbų kolekcija, o ją sudaro 1954 m. signuoti 5 originalūs atspaudai, 1955-1959 m. autoriaus darytų apie 110 fotografijų bei apie 1370 negatyvų. Rinkinys nemažas – juk sukauptas per kelerius trumpo, nors intensyvaus darbo metus: Adauktas mirė dvidešimt trejų.“
Margarita Matulytė
