Lietuvos fotografija. Antrasis šios frazės žodis pasauliui pažįstamas kur kas labiau, nei sudėtingo istorinio likimo Šiaurės Rytų Europos šalies pavadinimas. O juk fotografija Lietuvoje atsirado vos pusmečiu vėliau, nei Prancūzijoje – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, trėmimai, deportacijos, partizaniniai judėjimai, sovietų okupacija lėmė sparčią jos raidą ir plėtrą.
Tie, kas po Antrojo pasaulinio karo gyveno į rytus nuo Geležinės uždangos, iki dabar prisimena ir puikiai žino lietuvišką fotografiją, ją apibrėžiantį, nors ir ambivalentinį terminą „Lietuvos fotografijos mokykla“. Tokias pavardes kaip Antanas Sutkus, AlgimantasiKunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas ir daugelį kitų rasite daugumoje garsių Rusijos fotokritikų tekstų ir rinktinių. Nors Lietuvą tuo metu sunkiai pasiekdavo fotografijos istoriją keitusių fotografų ir teoretikų knygos, tačiau daugiausia per čekų bei lenkų fotožurnalus ryšys su Vakarais nebuvo visai prarastas. Nagrinėjant to laiko fotografiją bei ją kūrusiųjų pasakojimus, galima identifikuoti tokių fotografų kaip Cartier-Bressono, Adget, Brassai, Magnum grupės, R. Franko, L. Freedo, J. Karsho, P..Strando bei E. Steicheno kuruotos parodos „Žmogaus šeima“ įtaką. 7–8idešimtmečio Lietuvos fotografiją galima įvardyti kaip socialinę-dokumentinę, kurios epicentrass– žmogus. Lietuvos neaplenkė humanistinės fotografijos banga ir čia ji dažniausiai plėtojosi etnografine linkme. Stipriai paveikti lyrizmo, psichologinio vaizdavimo būdo, derindami žurnalistikos ir meno strategijas fotografai fiksavo savo tautą, kaimą, darbą, viešą gyvenimą.
9 dešimtmetis atnešė permainų ne tik į politinę, bet ir į fotografijos sritį. Nauja karta, vertinant iš šių dienų perspektyvos, radikaliai pakeitė fotografijos suvokimą – jos niekaip negalėtumėme įsprausti į „lemiamo momento“ principo rėmus. Jokios sustabdytos akimirkos, o erdvės fragmentavimas, „neteisingų“ rakursų praktikavimas, braižymas, sąmoningas brokas, kasdienės buities smulkmenos, fotografinė meditacija, tuštuma, daugiau ar mažiau užslėpta pašaipa, nukreipta tiek į laikmetį, tiek į vyravusią fotografiją. Čia nėra žmogaus, o jei jis pasirodo – niekada nebūna svarbus per se. Susiliedamas su aplinka ar interjeru jis esti lygiavertis ar net menkesnis visų kitų detalių atžvilgiu. Tiksliau, jis virsta fotografiniu triukšmu, kurio buvimas dažniausiai numanomas, nujaučiamas, o ne patiriamas tiesiogiai. Fotografinė erdvė užleidžiama daiktams ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingai aplinkai. Naujoji karta kiek įmanydama neigė metaforinės Lietuvos fotografijos mokyklos kanonus ir brėžė naują diskursyvios fotografijos liniją. Meno kritikė, dailėtyrininkė Agnė Narušytė šio laikmečio kartos kūrybą apibrėžė terminu Nuobodulio estetika, kuris per įvairias filosofines ir fotografijos mokslo kategorijas gana tiksliai nusako Lietuvos devinto dešimtmečio fotografiją.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę iš esmės pasikeičia ir fotografijos situacija. Kuriasi naujos meną legitimuojančios institucijos, dingsta sovietiniai kontrolės mechanizmai, griūva „teisingo“ meno gaminimo monopoliai. Pamažu formuojasi reklaminės fotografijos rinka, randasi ir plečiasi fotolaboratorijų tinklas, pasirodo pirmieji skaitmeniniai fotoaparatai, formuojasi akademinės struktūros ir jų kultūra. Fotografija nebėra uždara „fotomenininkų“ terpė – pasauliniai šiuolaikinio meno projektai daro įtaką Lietuvoje vykstantiems procesams ir atvirkščiai. Vis dažniau lietuviai menininkai dalyvauja stambiuose užsakomuosiuose meno projektuose Europoje ir už jos ribų, kviečiami į svarbius meno centrus, pelno svarių įvertinimų, tokių kaip 2009 m. Arlio atradimo apdovanojimas Rimaldui Vikšraičiui, kurį pristatė Martinas Parr‘as.
Štai toks nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis išaugino naująją fotografų kartą. Šiame leidinyje pristatomi autoriai nėra vienmečiai, bet juos jungia nebe meninis priešinimasis sistemai, valdžios kontrolei, ideologinei beprasmybei, o XXI amžiaus aktualijos ir realybė. Ši karta ne tik gyvena globaliame pasaulyje, bet ir mąsto bei kuria globaliai. Kai kurie iš jų gyvena Niujorke, Londone, kiti reziduoja Europoje ar Pietų Amerikoje. Daugelis iš jų jau įsitvirtinę skirtingose meno rinkose ir teritorijose. Vieni – paklausos kreivės viršūnėje, kiti, galbūt, pakeliui į ją. Ir nors galima įžvelgti jų kūrybą jungiančių temų, raiškos sprendimų, būdingų visam šiuolaikiniam menui, bet yra keletas kategorijų, kurios būdingos visiems vienuolikai autorių. Tai jauna, šiuolaikinė, profesionali, globali ir legitimuota Lietuvos fotografija.
Ši rinktinė – vienas iš daugybės galimų žvilgsnių į jaunąją šiuolaikinės Lietuvos fotografijos kartą, nuomonė, kurios gale taškas nededamas…
Егле Дельтувайте
