Kai nusprendžiau sudaryti šį Lietuvos fotomenininkų sąjungos leidžiamo žurnalo „Fotografija“ numerį (Nr. 1(37)), iš pradžių galvojau apie fotografuojančius kino meistrus ir filmuojančius fotografus. 2017 m. rengta personalinė Juozo Kazlausko paroda „Savaitgalis pragare“ buvo grynai apie filmavimo aikštelę, jos dinamiką, užkadrinę nuotaiką, pauzes ir kino ar, kartais, iliuzijos kūrimą.
Sudarydama šį numerį supratau, kad apsiriboti vien kino aikštelių fotografija būtų nesažininga, nes fotografija su kinu ar kinas su fotografija turi ilgalaikį ryšį nuo pat abiejų medijų atsiradimo pradžios, taigi tik apžvelgti įvykio dokumentaciją būtų lėkšta.
Abi medijos turi savo specifiką, kuri ir diktuoja santykį. Jos skirtingai žvelgia į turinius, atminties traktavimą, gali būti viena kitą papildančios. Toli gražu neįmanoma aptarti visų šių dviejų medijų santykio aspektų viename žurnale, taigi šį kartą skaitytojui pateikiame informaciją nuo mokslinio tyrimo apie fotografiją kine iki nuotaikingo pokalbio su menininku, pasakojančiu asmeninę patirtį kuriant abiejose medijose.
Mums labai pasisekė, kad Natalija Arlauskaitė beveik tuo pačiu metu baigia rašyti knygą „Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine“. Esu jai dėkinga už puikią ištrauką „Ikoninė karo fotografija kine“, parengtą specialiai mūsų leidiniui.
Ilona Vitkauskaitė nagrinėja praeities rekonstravimo ar atkūrimo strategijas kine bei fotografijoje, remdamasi kino filmu „Žudymo aktas“ (rež. J. Oppenheimeris) ir fotografo Aleksandro Gronskio kūryba.
Egoras Schmoninas, kino tyrinėtojas iš Kanados, atvažiavęs pasižvalgyti po Lietuvos poetinio kino ir fotografijos platybes, nustemba žinantis Lietuvos fotografijos etapinius darbus ir skatina pasaulio žiūrovą į Baltijos šalių regiono poetinę ir metaforišką kūrybą sovietmečiu žiūrėti kaip į tam tikrą dokumentalumo fenomeną ir kaip tos kartos išraiškos instrumentą, keliantį klausimus apie identitetą, taikų politiškumą, vidinį konfliktą ir kitokias visuomenės pastangas išlikti savimi.
Žurnale publikuojami trys interviu su labai skirtingais žmonėmis, įvairiais aspektais prisilietusiais prie kino ir fotografijos. Arūnas Kulikauskas pasakoja apie savo patirtį dirbant su Jonu Meku, atrenkant ir spausdinant fotografijas iš kino juostų. Tai darbai, apkeliavę ne vieną žinomą pasaulio parodų salę. Šios serijos ekspozicija galima gėrėtis MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) 2019 11 29–2020 08 16.
Kalbėdami apie kiną ir fotografiją negalime eliminuoti Juozo Budraičio fotografijos. Jos yra daug ir ji įvairi – nuo portretų ir dokumentikos iki intuityviai fiksuojamų miesto sienų faktūrų. Čia rodomos ir rečiau eksponuotos J. Budraičio fiksuotos kino aikštelės, kuriose kuriama pietų pertraukos, laukimo ar darbo dienos pabaigos nuotaika. Ir pokalbis su autoriumi pasisuko labiau ne apie kiną, bet apie fotografiją ir jos prisijaukinimą.
Taip pat nesinori pamiršti pirmojo lietuviško filmo „Nerutina“, dar 2007 m. režisierės Jūratės Samulionytės sukurto tik iš fotografijų. Apie kūrybinį procesą ir iššūkius kviečiame paskaityti pokalbyje su autore.
Jau tampa tradicija išleidžiant žurnalą organizuoti parodą. Pavadinome ją „24 kadrai per sekundę ir lėčiau“. Paroda eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) 2019 12 10–2020 01 11. Parodoje dalyvaujantys autoriai: Juozas Budraitis, Paulius Makauskas, Algimantas Mockus, Viktoras Radzevičius, Audrius Zavadskis, Paulius Zavadskis, Miglė Narbutaitė. Parodos metu bus rodomas režisierės Jūratės Samulionytės filmas „Nerutina“ (2007), kuris įvertintas „Sidabrine gerve“ trumpametražių filmų kategorijoje.
Vilma Samulioytė
