Sudarytojo žodis.
Fotoportreto teorija posttapatybės amžiuje
Pradėkime nuo tezės, kad šis fotografijos almanachas skirtas fotografinės posttapatybės, arba takios tapatybės, temai[1], o tada grįžkime kokius 65 milijonus metų atgal, į kainozojaus (gr. καινός, „naujas“, ir ζωή, „gyvybė“) erą, kuri – galbūt nežinojote – tęsiasi iki šiol.
Manykite, kad tai visai nebloga proga dar kartą prisiminti mūsų geologinę tapatybę. Taigi, prieš 65 milijonus metų dar nebuvo kam Europą įvardyti Europa ar Ameriką – Amerika, o ir šios tebuvo vieno visai kitokio nei dabar žemyno dalys. Taip, dinozaurai jau buvo išnykę. Po žemę vis drąsiau bėgiojo vis didėjantys žinduoliai. Sparčiai plėtėsi augalų ir vabzdžių įvairovė. Kažkur ten, kur šiuo metu žinome esant Lietuvą, plytėjo subtropiniai miškai. Juose gintarmedžiai gausiai varvino sakus. Jums tikriausiai nebus siurprizas, jei ilgai nedelsęs atskleisiu, kad visa tai per milijonus metų pavirto gintaru. Iš gintaro fosilijų žinome, kad, pavyzdžiui, žinduolių plaukuose jau prieš 50 milijonų metų būta utėlių. Tačiau iš stuburinių mums išliko tik fosilija virtęs driežas, kuris į sakus, sprendžiant iš atskirtos nuo kūno galvos, įkrito jau negyvas. Tikriausiai ši gintaro fosilija ir bus pirmasis mūsų geologinėse platumose užfiksuotas stuburinio portretas.
Nors gintaras ir nėra fotografija, juos sieja daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lietuviška gintaro etimologija mums vis dar paslaptis, tačiau jo lotyniškas pavadinimas electrum, o senovės graikų kalba ἤλεκτρον (ēlektron) yra susiję su terminu ἠλέκτωρ (ēlektōr), kuris reiškia šviečiančią saulę. Pasak vieno iš senovės Graikijos mitų, kai buvo nužudytas Saulės dievo Helijo sūnus Faetonas, jo gedinčios seserys pavirto tuopomis, o šių ašaros – ēlektron, arba gintaru. Saulė ir šviesa siejama ne vien su gintaru, bet ir su fotografija, arba, pakartojant didžiausią truizmą apie fotografiją, šviesa ir yra fotografija, arba kiek tiksliau – fotografija yra užfiksuota, sustabdyta šviesa, šviesos fosilija.
Tačiau tęskime mintį apie gintarą, šią fosilijų medžiagą. Gintaras arabiškai vadinamas kahraba’; arabai šį žodį pasiėmė iš Centrinio Irano pahlavi kalbos žodžio kah-ruba (kah „šiaudas“, o rubay reiškia „pritraukti“, tai yra nuoroda į elektromagnetines gintaro ypatybes), ir jis vėliau tapo arabų kalbos žodžiu, reiškiančiu elektrą (كهرباء kahrabā’). Senovės prancūzų ir viduramžių anglų kalbose gintaras vadinamas ambre. Tiek į Arabijos šalis, tiek į Vakarų Europą gintaras patekdavo dažniausiai jūrų ir vandenynų prekybos keliais, todėl manoma, kad tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl gintaras vadintas taip pat kaip kašaloto žarnyno liaukos išskiriamas sekretas – ambra, kuri paprastai randama pakrantėse ir naudojama parfumerijoje. Galime įvardyti dar vieną panašumą – tiek ambra, tiek gintaras galėjo būti kaitinami, smilkomi.
Raktažodžiais dar kartą sudygsniuokime šį pasakojimą. Nepastovi posttapatybė: šviečianti saulė – gyvybė žemėje – tropinio klimato sąlygomis nuo medžių varvantys sakai – į juos įkritęs negyvas driežas – 50 milijonų metų vėliau gintaras, kai kuriomis kalbomis vadinamas elektronu, siejamas su ta pačia saule – gintaro fosilijos, kuriose, pažiūrėjus per padidinimo stiklą, matyti ir saulė, ir jos aureolė, aplink skriejančios planetos su lyg fotografijoje įklimpusiais augalais ir smulkiąja gyvūnija – pajūrys – kelionės jūromis – banginiai – smilkalai – elektra, pagrindinė šiuolaikinės fotografinės technikos naudojama energija, kuri įgalina tiek fotografijos gamybos ir atlikimo, tiek sklaidos socialiniais tinklais ir kitais būdais, procesus – šviesa, kurios signalais optiniais kabeliais tomis fotografijomis yra dalijamasi šiame įtinklintame pasaulyje. Ar pastebėjote, kokios kintančios, nepastovios gali būti fotografijos, tos šviesos fosilijos, tapatybės?
Grįžkime prie tapatybės ir portreto. Raktažodžiai yra ir tai, pagal ką įvairios duomenų sistemos kažkur labai labai toli esančiuose duomenų centruose kuria mūsų portretus pagal mūsų veiklą internete. Priklausomai nuo to, ką ten veikiame, per kelias minutes mums priskiriama lytis, tautybė, amžius, socialinė klasė, išsilavinimas, šeiminė padėtis. Jei pagal šį sukurtą portretą jums nėra priskiriama JAV pilietybė, jūs prarandate tam tikras privatumo teises[2], jūs galite būti labiau sekami ar šnipinėjami nei JAV piliečiai. Įvertinus gan konservatyvias prognozes, kad šiuolaikinis žmogus per gyvenimą statistiškai padarys 25 000 asmenukių, kyla klausimas, kodėl žmonijai būdingas hipertrofuotas dėmesys tapatybėms, veidams. Šiandien, kai žmonės vis daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, šis išaugęs dėmesys skiriamas ne vien savo ar šeimos portretams, bet ir kitų žmonių, gyvūnų bei įvairių hibridinių skaitmeninių būtybių veidams.
Tačiau ką šiandien reiškia fotoportretas, arba kaip galima kurti, ar kaip reikėtų atpažinti savo fotoatvaizdus šiame sename naujame pasaulyje, kuris dar visai neseniai arogantiškai deklaravo „istorijos pabaigą“ (Francis Fukuyama), kuris sakosi esąs „po gamtos“ (pavyzdžiui, apie tai rašoma Jedediah Purdy knygoje „Po gamtos: antropocenos politika“ arba Steveno Vogelio knygoje „Kaip mąsto prekybos centras. Aplinkos filosofija po gamtos pabaigos“), skelbia, kad mes „niekada nebuvome šiuolaikiški“ (Bruno Latour), kad „niekada nebuvome žmonės“ (Donna Haraway) arba, kad „niekada nebuvome tik žmonės“ (Michel Foucault), bet buvome ir esame antžmogiai ar postžmonės?
„Jūsų veidas yra jūsų slaptažodis“, – jums skelbia jūsų iPadas. Šiandien, kai veidus „skaito“ ir „atpažįsta“ telefono aparatai, policijos kameros ar paieškų sistemų algoritmai, kyla klausimas, kaip būtent mašinos interpretuoja mūsų veidus, kokius bruožus jos „nuskaito“, o kas lieka nenuskaitoma ir netampa informacija? Anot naujosios tikrovės, kuri kartais gerokai pranoksta mokslinės fantastikos pranašautas vizijas, veidus skaitantis dirbtinis intelektas netrukus galės nuskaityti ir politines pažiūras, ekonominę situaciją, seksualumą, intelekto koeficientą. Kai veidas tampa atvira knyga, gali būti keičiamas ir manipuliuojamas, ką reiškia susikurti, turėti ar prarasti „savo“ veidą?
Taip pat – kaip tokioje dirbtinio intelekto, programų ir technologijų daromų spendimų prisotintoje aplinkoje keičiasi autorystės samprata? Kaip tai keičia mūsų pačių vis takesnį tapatybės suvokimą? Arba – kai šiandien veidai skaitomi įvairių mus nematomų robotų ir algoritmų, kaip savo veidus kuria ar saugo tie, kurių veidai priklauso vadinamajam ketvirtajam pasauliui, nėra įprasti, pripažinti, legalūs, priklauso tautinėms ar seksualinėms mažumoms, nomadams, migrantams, gaunantiems itin mažas pajamas, priklausantiems praeičiai, gyvenantiems už neoliberalios technologinės šiuolaikybės ribų?
Tikiuosi, kad albumo pasakojimo gijos tirps jas bandant apčiuopti kaip ambros ar gintaro smilkalai, o vartymo ir skaitymo procesas taps svaigiu, lengvai išderinančiu procesu, tapatybių kvestionavimu, o dar geriau – įdomia kelione.
Nuoširdžiai jūsų,
Valentinas Klimašauskas
[1] Almanachas sudarytas vengiant chronologinio, linijinio, vienam diskursui priklausančio pasakojimo struktūros. Informacija apie kūrinius pateikiama tik albumo pabaigoje, tikintis, kad tokiu būdu vizualinis pasakojimas suteiks netikėtų atradimų džiaugsmo.
[2] John Chenney-Lippold. „We are data. Algorythmes and making of our digital selves“. New York University Press, 2017, 3 p.
