„Fotografą Remigijų Pačėsą (1955-2015) kolegos prisimena kaip „matytoją“. Šviesai jis turėjo absoliučią klausą. Jo nufotografuoti paprasti daiktai ir nuobodūs peizažai tapdavo begalybės įžvalgomis. Jis klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesiu šaipėsi iš egzaltuoto kultūros rimtumo. Jis visada buvo autsaideris, atsiribojęs nuo meno madų, nepataikaujantis biurokratams, niūriai sarkastiškas, net ir savo paties atžvilgiu. Jo mėgtas žodelis „shtai“ yra kalbos pirštas: štai – žiūrėk.“
Agnė Narušytė
